Mintys

Publicistė Joana Viga Čiplytė,  sudarytosios  knygos ,,Atmintis“ įžangoje, rašo: “Skaitau. Keliauju. Fotografuoju. Sukauptas žmonių mintis  ir įžvalgas sudėjau į knygą”.

Publikuojama pirma būsimos knygos dalis iš ciklo  Mintys.

Seneka (fot. BobrinSKY / Shutterstock.com)

 ,,Nėra jokio malonumo ką nors turėti, jei nesidaliji su kitais“. Filosofas Seneka

Turėčiau klausimų Senekai apie tai.

–

,,Istorinius veikalus turi rašyti poetai“. Ciceronas

Nejaugi?

–

,,Faktai – geriau nei svajonės“. Churchillis

Bet svajonės yra apie ateitį, o kaip gi be jų?

–

,,Visi žmonės ir dėl kraustymosi, ir dėl karų bei vergijos, jau nuo seno yra susimaišę, jog nieks, išskyrus hebrajus, negali girtis kilmės senumu“. Ž. Bodenas

Galėtume pasiginčyti?

–

,,Žmonės labiau tiki akimis negu ausimis“. Heredotas

O kaip viskas vyksta dirbtinio intelekto epochoje?

Pages: Page 1, Page 2, Page 3, Page 4, Page 5

Masiulio knygynas

Publicistės Joanos Vigos Čiplytės 2005 m. knygyno šimtmečiui skirta knyga „Juozas Masiulis – knygnešys ir knygininkas“ bei autorės išsamus ir nuoširdus pasakojimas vaizdo įraše šiandien tampa gyvu atminties liudijimu apie šį unikalų kultūros židinį. Tai ne tik pasakojimas apie praeitį, bet ir apie knygyno vaidmenį Panevėžio kultūriniame gyvenime – kaip čia kūrėsi susitikimų vieta, bendruomenė ir jos tradicijos.

Stebint pasakojimo vaizdą atsiveria naujas laiko matmuo, žymintis, kad istorija tęsiasi ne tik knygų puslapiuose, bet ir žmonių atmintyje. Knygyno lankytojai, miesto svečiai atranda Panevėžio kultūros paveldą, jaučia nostalgiją ir dėkingumą tiems, kurie išsaugojo knygyną ir toliau jį puoselėja.

Tegul Juozo Masiulio knygyno istorija dar ilgai tęsiasi, kaip įkvėpimas visiems knygos mylėtojams.

Dalinamės AUKŠTAITIJOS RTR reportažu, rengtu prieš daugiau nei 10 metų – apie Panevėžį ir panevėžiečiams puikiai žinomą – o ar pažįstamą? – Masiulio knygyną.

Pripažintas vaikų ir jaunimo teatras ,,Drevinukas“

,,Teatras moko matyti save ir pasaulį“ 
Rima Driskienė

Nuo XX amž. 7-to dešimt. Panevėžio miestas buvo siejamas su dramos teatru. Po Juozo Miltinio dramos teatro skėčiu glaudėsi: aktorės, režisierės E.Matulaitės ,,Naminukas“, režisieriaus V.Dautarto ,,Šeimos teatras“, aktorės, režisierės J.Blėdytės – Stepankienės ,,Kaukių teatras“, aktoriaus, režisieriaus J. Garliausko ,,Autokompresorių gamyklos mėgėjų teatras“, režisierės A.Levickienės ,,Panevėžio miesto kultūros namų mėgėjų teatras“, režisierės E. Baublienės ,,Poezijos teatras“, Lėlių teatro režisieriaus A.Markuckio ,,Lėlių vežimo teatras“, kino aktoriaus, režisieriaus V.Jataučio vadovaujamas ,,Muzikinis teatras“.

Miesto kultūros istorijoje paliko žymų pėdsaką mokyklų dramos studijų režisieriai: 2-osios vidurinės (dabar V.Žemkalnio gimnazija) mokytoja Irena Skurdenienė, 5-osios vidurinės (dabar Penkta gimnazija) mokytoja Danutė Vilkienė, 7-osios vidurinės (dabar J.Miltinio gimnazija) aktorius, režisierius Julius Tamošiūnas, režisierius Algis Želvys ir kiti mokytojai.

Rima Driskienė (asmeninis archyvas)

1976 –1996 metais Panevėžio meno saviveiklos žymūnės, jaunos, talentingos režisierės Rimos Driskienės vaikų ir jaunimo teatras ,,Drevinukas“ garsino miesto vardą Lietuvoje ir Europoje. Trisdešimt ,,Drevinuko“ artistų būrys vaidino Pasauliniame 24-ajame lėlių teatrų festivalyje Lingeno mieste (Vokietija), Panevėžio miesto kultūros dienose Olandijoje – Guso mieste (Nyderlandai, Goes), sėkmingai pasirodė Liuksemburge ir kitų užsienio šalių teatrų scenose.

Pages: Page 1, Page 2, Page 3, Page 4, Page 5, Page 6, Page 7, Page 8, Page 9

Kelionių fotografija: Albanija

Zofija Dalia Ramanauskaitė: ,,Panevėžio kaukių teatras iš arti…“

,,Panevėžio mieste reikia teatro vaikams“ – tokį drąsų šaukinį 1966 metais viešai paskelbė Dramos teatro aktorė, režisierė Julija Blėdytė – Stepankienė (1927 – 2016). Kvietimas steigti liaudies vaikų teatrą buvo išgirstas, ir  į  naujai kuriamojo teatro sūkurį įsijungė dabartinio Juozo Miltinio dramos teatro dailininkas, scenografas Albertas Stepanka (1920 – 1998), Lili ir Diana Stepankaitės, Zofija Dalia Ramanauskaitė, Vytautas Juškevičius, Julė Šimonytė, Vladas Kazlauskas, Gavėnų šeima,  Aldona ir Rytis Petroniai, Konstancija Romerytė ir kiti lėlių teatro entuziastai.

Kaukių teatras.

Lėlių teatras  keliskart buvo pervardinamas: Panevėžio  kultūros namų lėlių liaudies teatras (1970), Panevėžio muzikinis lėlių  liaudies teatras (1989), Panevėžio savivaldybės Kaukių teatras (1996).  Per gyvavimo laikotarpį išaugo  kolektyvo profesionalumas, plėtėsi repertuaras daugėjo gastrolių laimėti garbingi apdovanojimai.  Už aukštus pasiekimus kultūroje ir mene  šviesų režisieriui Albertui Stepankai įteiktas Lietuvos kultūros žymūno ženklas,  aktoriams: Jonui Gavėnui,   Zofijai Ramanauskaitei ir kitiems  –  Lietuvos meno saviveiklos žymūno ženklai.

Pages: Page 1, Page 2, Page 3, Page 4, Page 5, Page 6, Page 7

Sidabrinis debesies pakraštys

Aktorė, dramaturgė, režisierė Eleonora Matulaitė: ,,Net ir juodžiausias debesys turi sidabrinį pakraštį“. Teatras ,,Naminukas“.

Nuo XX amžiaus šešto dešimtmečio Panevėžio dramos teatras ypatingai traukė visuomenės dėmesį pastatytais įspūdingais spektakliais bei režisieriaus Juozo Miltinio išugdytais aktoriais.

Aktorės Eleonora Matulaitė ir Julija Blėdytė – Stepankienė, po repeticijos spektaklio ,,Ledo bokšto paslaptis“.

Žiniasklaidos dėmesį patraukė aktorės Eleonoros Matulaitės kūrybinė veikla, jos siekis ugdyti jaunųjų panevėžiečių potraukį teatrui, dailei, muzikai. Dirbdama teatre įkūrė vaikams teatriuką ,,Naminukas”. Kaip aktorei sekėsi, kokius statė spektaklius, pasiekimai dramaturgijoje?

Dramaturgė, režisierė Eleonora Matulaitė nuoširdžiai ir atvirai pasidalijo prisiminimais apie ,,Naminuko” veiklą.

Aktorę E.Matulaitę rašyti pjeses vaikams paskatino J.Miltinio dramos teatro aktorė ir Lėlių teatro režisierė Julija Blėdytė–Stepankienė (1927–2016). Sykį moterys, laukdamos repeticijos sėdėjo salėje ir kuždėjosi apie šį bei tą. Julija pasiskundė, kad neturi jokios pjesytės savo lėlių teatrui. Greit reagavo Eleonora ir pasakė: – „Kas čia tokio, pati parašykit.“. O ji: – „Jei tokia gudri, tai ir parašyk“. Pokalbis davė vaisius.

Pages: Page 1, Page 2, Page 3, Page 4

Eleonora Matulaitė: ,,Vaidinti buvau priversta nuo mažens“

Panevėžiečiai mintimis grįžta ir grįžta į tolimą ir artimą atmintį – susitikimą su  režisieriaus Juozo Miltinio teatro legendiniais aktoriais. Daugelis puikiai prisimena  aktorių pavardes, spektakliuose patirtus įspūdžius, išgirstas legendas apie menininkus. Viena tokių legendinių aktorių – Eleonora  Matulaitė –  nusipelniusi Lietuvos teatro, kino aktorė, režisierė, dramaturgė, tautodailininkė, meno kūrėja, 2024 metų Panevėžio miesto kultūros ir meno premijos laureatė.

Aktorė Eleonora Matulaitė. St. Bagdonavičiaus nuotrauka.

 Gerbiama aktore, ponia Eleonora, sveikinu gavus šį garbingą apdovanojimą. Prašau pasidalinkite mintimis kuo Jums ypatingas šis brandaus amžiaus laikotarpis – sukurtais ar gimstančiais naujais kūrybos projektais?

Nuoširdžiai dėkoju. Projektai niekada nesibaigia. Pradedu, o galvoje jau kirba kitas, trečias… Aš Dvynys, visuomet dirbu kelis darbus. Nors kūnas liepia liautis, bet mintys veda vis tolyn…

Jūs gimėte Kauno apskrityje, Raseinių rajone, Alėjų kaime. Vėliau – Panevėžio rajonas, Ramygalos  vidurinė mokykla ir ilga gyvenimo stotelė – Panevėžys. Prašau papasakokite apie savo tėvelius, gyvenimą Žemaitijoje ir staigų posūkį link Aukštaitijos. Jūsų pirmieji žingsniai į didžiąją  teatro sceną?

Atidundant  karui, mama susikrovė mantą į didelį vežimą ir išvažiavome pas senelius į Padvarninkų kaimą Kėdainių rajone. Ji, baigusi Panevėžio mokytojų seminariją, buvo paskirta mokytojauti Žemaitijoje, Alėjuose. Ten ištekėjo, susilaukė manęs, išsiskyrė… Su tokiu kraičiu grįžo pas tėvus, o mano turtelis buvo lėlė Žibutė ir zuikis. Žibutės vardas buvo numatytas man, bet, paaiškėjus, kad kaimynų karvės vardas Žibutė, tuo vardu buvo pavadinta lėlė. Žaislų kūneliai buvo prikimšti pjuvenų, laikui bėgant jos išbyrėjo, žaislai liesėjo, liko tik lėlės porcelianinė galvutė, kurią saugau iki šiol.

Pages: Page 1, Page 2, Page 3, Page 4, Page 5, Page 6, Page 7, Page 8

Ruduo

2024 metų spalis
buvo šiltas, saulėtas.
Perėjusi tiltą
iš lėto pėdinau parko taku.
Stebėjau aplinką.
Viliojo gelsvos, rausvos, žalios spalvos…
Rudens draugužis šaltukas,
pasikvietęs vėją,
ištaškė akvarelės dažus… Fotografavau.

Kelionių fotografija – Lietuva

Čia Aukštaitijos begalinės, neaprėpiamos lygumos… čia mano prosenelių ir tėvų žemė.

Neaprėpiamas prinokusių / javų laukas ... /saulės spindulių nušviestas/..tik linguoja,/ sūpuoja,/ šlama, /ūžia vėjeliui/ papūtus,/ tikras stebuklas.../ rugiapjūtė, byra grūdai/.

Iš kelionių grįžtu į Lietuvą, alsuoju, geriu į save žydinčių lauko gėlių, bičių medaus ir obuolių aromatą… Lietuva- ežerų, piliakalnių kraštas, senojo tikėjimo – pagonių šalis… Graži Lietuva, gražūs ir kūrybingi gyvena čia žmonės.

 Žvelgiu į pažįstamus, įdomius, kūrybos  žmones Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose, Utenoje, Panevėžyje.  Smagiai leidžiu laiką bendraudama su saviškiais panevėžiečiais: fotografais, dailininkais, poetais… Visada smagu matyti.

Kelionių fotografija – Švedija

Lietuvos ambasados Švedijoje ambasadoriaus pono Eitvydo Bajarūno ir Lietuvos kultūros atašė Švedijoje ponios Saulės Mažeikaitės kvietimu skridau į Stokholmą.

Ambasados rezidencijoje pristačiau dokumentinę monografiją apie iš Panevėžio krašto kilusį, pirmąjį diplomatą Švedijoje Joną Aukštuolį (,Žmogus-aukščiau visokios kainos. Diplomatas, teisininkas, publicistas Jonas Aukštuolis. (1885 – 1949).Vilnius, Petro ofsetas, 2012 , p. 218).

Didingas miestas. Stebėjau žmones einančius gatve, poilsiaujančius krantinėje, ant suoliuko sėdinčias moteris bei jaunuolius, besideginančius pievelėje… Jutau žmonių ramų, subalansuotą gyvenimo ritmą.